Psichoterapeutė apie savanorystę: padėdami kitiems, jauni žmonės tampa asmenybėmis



Lietuvoje įvedus karantiną nuo pat pirmųjų dienų aktyviai pradėjo veikti įvairios savanoriškos iniciatyvos, skirtos padėti medikams, skurstantiems šalies gyventojams ar rizikos grupėse esantiems asmenims. Psichologų teigimu, nors savanorystė įtemptu metu gali atrodyti prasmingesnė ir patrauklesnė bei labiau sutelkti visuomenę, ji ir praėjus krizėms yra labai naudinga bet kokio amžiaus žmonėms.

Psichoterapeutė Inga Motuzaitė

Europos Komisijos 2018 m. paskelbtais duomenimis, Europos Sąjungoje savanoriauja 31 proc. 15-30 metų amžiaus žmonių. Lietuvoje šis skaičius siekia 28 proc., šalyse lyderėse Danijoje ir Airijoje – po 39 proc. Lietuvoje savanoriauti gali visi 14 metų sulaukę asmenys bet kurioje nepelno siekiančioje organizacijoje.

Pasak psichoterapeutės Ingos Motuzaitės, savanoriais tampama dėl labai skirtingų priežasčių, tad kuo daugiau žmonių apie tai paklaustume, tuo daugiau skirtingų motyvų išgirstume. „Apibendrindama galiu pasakyti, kad norą savanoriauti lemia ir psichologiniai, ir moraliniai aspektai. Geštalto terapija ir kai kurios kitos kryptys kalba apie tai, kad mus motyvuoja veikti nepatenkinti poreikiai, tad ir savanorystė gali būti tarsi įrankis poreikių patenkinimui. Poreikiai gali būti patys įvairiausi, tiek altruistiniai, pavyzdžiui, bendrystės, prasmės ieškojimo, noro būti naudingu, tiek turintys savanaudiškumo atspalvį, pavyzdžiui, priklausymo grupei, savirealizacijos, socialinio statuso siekimo“, – sako I. Motuzaitė. 

Jos teigimu, Lietuvoje dar nėra įsišaknijusios savanoriavimo tradicijos. „Vyresni žmonės to nėra darę, kai buvo jauni, darbingo amžiaus visuomenės dalis negali tam skirti laiko, nes yra užimti darbais ir šeima. Tad jaunimas ir yra toji grupė, per kurią savanorystę galima išpopuliarinti ir padaryti madingą, kad dviejų jaunų žmonių pokalbyje atsirastų klausimas „o kur tu savanoriauji?“ ir tai būtų cool“, – sako I. Motuzaitė.

Karantinas galimai pastiprino norą savanoriauti

Aktyviausiai savanoriškoje veikloje dalyvauja patys jauniausi, mokyklinio amžiaus asmenys: taip teigė 35 proc. 15-19 amžiaus jaunuolių, 33 proc. 20-24 metų ir 27 proc. 25-30 metų amžiaus žmonių, dalyvavusių Europos Komisijos visuomenės nuomonės tyrime.

Norintys tapti savanoriais tą padaryti turi puikiausias galimybes, nes savanoriauti galima pačiomis įvairiausiomis veiklomis užsiimančiose organizacijose: vykdančiose aplinkos tvarkymo akcijas, rengiančiose koncertus, globojančiose gyvūnus, slaugančiose ligonius, užsiimančiose visuomenės švietimu ir panašiai.

I. Motuzaitė sako, kad veiklą dažniausiai žmonės pasirenka pagal tai, ką mėgsta patys ir kas jiems artimiausia, tačiau įvairios aplinkybės sprendimus gali pakoreguoti. „Panagrinėkime karantino laikotarpį. Tarkime, žmogus išgirsta, kad jo metu niekas nebeateina į gyvūnų prieglaudą pavedžioti šunų ir nusprendžia, kad savo kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore gali suderinti su pagalba beglobiams gyvūnams. Aplinkybės gali pakeisti ir savanorystės sritį: gyvūnų prieglaudos savanoris gali nuspręsti, kad šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio derėtų rodyti žmonėms, ir dalį laiko, skiriamo gyvūnams, paaukoti vargstantiems, ligoniams, medikams padėti ir panašiai. Gali nutikti ir taip, kad savanoriauti žmogus ima tik dėl karantino, tapusio paskata užsiimti šia veikla“, – pavyzdžius vardija psichoterapeutė.

I. Motuzaitės teigimu, jauniems žmonėms savanoriavimas gali tapti puikia asmenybės ugdymo mokykla. „Jaunų žmonių motyvai dėl savanorystės skirtingi, bet vis dėlto dažniausiai tai yra savęs ieškojimas ir atsakymas sau į klausimus, kas esu, kuo noriu būti, ką galiu ir panašiai. Žinoma, gali būti ir motyvas „eina draugai, eisiu ir aš“, ir tai taip pat labai gerai“, – sako psichoterapeutė.

Pašnekovė teigia pati daug savanoriavusi ir Lietuvoje, ir užsienyje – Danijoje, Zambijoje, ir tai buvo jos, kaip jauno žmogaus, noras augti. I. Motuzaitė juokauja, kad savanorystė tikrai padėjo atrasti save – pabuvusi savanore teisininkės profesiją ji nusprendė keisti į psichoterapiją. Pašnekovė tvirtina per savanorystę įgijusi pasitikėjimo savimi, nugalėjusi scenos baimę, išmokusi priimti skirtingas kultūras, tapusi lankstesnė ir kantresnė, tad savanorystę rekomenduoja visiems jaunuoliams. 

E. skautų projektas ištrina stereotipus apie skirtingas kartas

Pasak psichoterapeutės, savanorystę galima apibūdinti kaip teigiamus mainus, kur naudingais dalykais noriai keičiasi abi pusės. „Pavyzdžiui, savanorystė su vyresniais žmonėmis dirbančiose organizacijose: jaunimas senjorams skiria dėmesį, laiką, žinias, o mainais gauna gyvenimiškų patarimų, ugdo toleranciją, kantrybę“, – aiškina I. Motuzaitė.

Be to, psichoterapeutės teigimu, skirtingoms kartoms pabendrauti naudinga dar ir dėl įvairių stereotipų laužymo. „Jaunimas kartais galvoja, kad senjorai nuobodūs, nebegalintys nieko išmokti, nieko nežinantys. Senjorų požiūris į jaunus žmones dažnai taip pat būna neigiamas – juk visi žinome posakį „na ir jaunimas šiais laikais“. Ir tik pabendravusios tiesiogiai abi kartos pamato, kad etikečių klijuoti negalima, kad visi žmonės gali būti mandagūs, išsilavinę, norintys bendrauti ir padėti“, – teigia pašnekovė.

Beveik dvejus metus Lietuvoje veikiančio e. skautų tinklo nariai savo laisvą laiką skiria bendravimui su vyresniąja karta. Šis tinklas jungia daugiau kaip 1300 14-29 metų amžiaus savanorių, pasiryžusių padėti perprasti skaitmenines technologijas vyresniems gyventojams.

„E. skautai juos supažindina su išmaniųjų įrenginių funkcijomis, saugaus naudojimo taisyklėmis, pademonstruoja jų teikiamas galimybes. Vyresnio amžiaus žmonės turi daug gyvenimiškos patirties, tačiau skaitmeninėje erdvėje jie dažnai yra naujokai, todėl e. skautų pagalba šiems žmonėms yra itin svarbi jaunuolių misija“, – sako projekto „Prisijungusi Lietuva“ e. skautų veiklos koordinatorius Arvydas Ruseckis.

Pasak I. Motuzaitės, šiuolaikinis jaunimas puikiai orientuojasi skaitmeniniame pasaulyje, tačiau panirę į virtualią erdvę jie ne visada turi laiko pabendrauti su kitais žmonėmis gyvai. „Manau, kad e. skautų veikla puikiausiai tiktų mažiau bendraujantiems, save intravertais laikantiems žmonėms, didžiąją laiko dalį leidžiantiems prie kompiuterio, gal studijuojantiems informacines technologijas ar jau dirbantiems šioje srityje. Žinių padėti senjorams jiems pakanka, o ir patys laiką praleistų įvairiau – pabendrautų, sutiktų kitus žmones, išgirstų kitokias nuomones, praplėstų akiratį“, – svarsto psichoterapeutė.

Europos Komisijos duomenimis, daugiausia savanoriškų iniciatyvų Europoje nukreipta į pagalbą vietos bendruomenėms. Taip teigė 69 proc. visos ES savanorių ir 57 proc. savanoriaujančių Lietuvos jaunuolių. E. skautų projektas taip pat orientuotas į pagalbą vyresniems vietos bendruomenės nariams.

Kol Lietuvoje nebuvo įvestas karantinas, e. skautais pasivadinę savanoriai savo žiniomis ir asmenine patirtimi su vyresniąja karta dalinosi savo miestų ir miestelių bibliotekose. Karantinui pasibaigus, e. skautų veikla bus atnaujinta, o iki tol visi susidomėję gali prisijungti prie e. skautų būrio. „Norintys tai padaryti turi užsiregistruoti svetainėje www.prisijungusi.lt, susipažinti su ten esančia informacija apie e. skautų veiklą, atlikti testą ir parsisiųsti e. skauto pasą. Su juo pasibaigus karantinui tereikės nuvykti į artimiausią biblioteką ir susitarus su bibliotekininku pradėti e. skauto veiklą“, – paaiškina e. skautų veiklos koordinatorius.